Skirtingų šalių valdžios po devyniais užraktais paslėpusios laiko ne tik karines paslaptis. Dalis ilgai slepiamos informacijos, pasirodo, kartais gali priversti suklusti ir nusijuokti, mat slepiami faktai yra daug labiau juokingi, nei trikdantys.
1. Winstonas Churchillis ir NSO. Praėjus 45-iems metams po mirties, W.Churchillio pavardė vis dar neišnyksta iš laikraščių antraščių. Jei rašoma ne apie buvusio Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovo dantų protezus, tuomet – apie draudimą viešinti informaciją apie neatpažintus skraidančius objektus (NSO).
Didžiosios Britanijos nacionalinis archyvas neseniai paviešino daugiau nei 5 tūkst. puslapių kadais įslaptintos informacijos, tarp kurios yra ir 1999 metais rašytas buvusio Karališkųjų oro pajėgų (RAF) karininko ir vieno iš W.Churchillio asmens sargybinių, anūko laiškas. Gynybos ministerijai skirtame laiške mokslininkas pranešė, esą Antrojo pasaulinio karo metais Didžiosios Britanijos vyriausybei vadovavęs W.Churchillis buvo uždraudęs 50 metų viešinti informaciją apie įtariamą incidentą su NSO. Pasak vyro, Didžiosios Britanijos vadovas taip siekė užkirsti kelią masinei panikai, kurią būtų sukėlęs šių faktų paviešinimas.
Šią informaciją laiško autorius teigė sužinojęs iš savo mamos. Vyras laiške rašė, esą jo senelis nugirdo W.Churchillį kalbantis apie NSO incidentą su karo metais sąjungininkų pajėgoms Europoje vadovavusiu JAV generolu Dwightu Eisenhoweriu. Nors Didžiosios Britanijos Gynybos ministerija neturi jokių dokumentų, patvirtinančių šį epizodą, visi dokumentai, parašyti iki 1967 metų, kuriuose užfiksuota informacija apie NSO, yra sunakinti. Tvirtai žinoma tik viena – 1952 metais W.Churchillis buvo paprašęs pateikti jam ataskaitą apie skraidančias lėkštes.
2. CŽV minčių valdymo programa. Šaltojo karo įkarštyje CŽV atliko slaptą, nelegalų eksperimentą su žmonėmis. Teigiama, kad programoje MK-ULTRA dalyvavę nieko apie tai nenutuokę žmonės Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje buvo verčiami eksperimentuoti su narkotikais, tokiais kaip LSD, o, anot kai kurių ataskaitų, net ir su radiologinėmis bei biologinėmis medžiagomis. Programos dalyviai taip pat esą buvo hipnotizuojami, o jos pagrindinis tikslas buvo atrasti masinį LSD panaudojimo būdą kariniams tikslams, o taip pat – per apklausas, tardymus. Kai kurie istorikai teigia, kad šios programos tikslas buvo sukurti žmogaus minčių konkrolės sistemą, kuria CŽV galėtų užprogramuoti žmones žudyti ir atlikti kitas, jiems nurodomas užduotis.
Šaltojo karo įkarštyje CŽV atliko slaptą, nelegalų eksperimentą su žmonėmis, kuriame dalyvavę nieko apie tai nenutuokę asmenys buvo verčiami eksperimentuoti su narkotikais
1973 metais CŽV direktorius Richardas Helmsas įsakė sunaikinti visus dokumentus, susijusius su programa MK-ULTRA. Nepaisant to, jau kitais metais Jungtinių Valstijų dienraštis „The New York Times“ ir JAV Kongreso komisija, kuriai vadovavo viceprezidentas Nelsonas Rockefelleris, pradėjo minėtos programos tyrimą. Komisija nustatė, kad per ilgiau nei du dešimtmečius CŽV išleido bemaž 20 mln. JAV dolerių (52 mln. litų), į programos įgyvendinimą įtraukė daugiau nei 30–ies universitetų mokslininkus ir atliko eksperimentus su nekaltais žmonėmis, jiems to nežinant. Taip pat atskleista, kad iš viso buvo 149 projekto programos, didžioji dalis kurių siekė pakeisti žmonių elgesį.
1953 metais Richardas Condonas žmogaus minčių kontrolės idėją aprašė savo knygoje „Mandžiūrijos kandidatas“, pagal kurią vėliau buvo pastatytas filmas tuo pačiu pavadinimu su Franku Sinatra. Šia tema 2009 metais sukurtas ir dar vienas filmas su aktoriumi George Clooney – „Vyrai, kurie spokso į ožkas“.
3. 51-oji zona. Keisčiausių pasaulio paslapčių dešimtukas tikrai nebūtų išbaigtas, jei jame nebūtų pasakojimo apie 51-ąją zoną. Tai slapta karinė bazė, esanti maždaug už 120 km į šiaurės vakarus nuo Las Vegaso, Jungtinėse Valstijose, kurios egzistavimas ilgą laiką oficialiai nebuvo pripažintas. Tai taip pat vieta, labiau nei bet kuri kita apipinta keisčiausiomis istorijomis. Tačiau tai visiškai suprantama, atsižvelgiant į slaptumo paskatintus gandus, esą šioje teritorijoje saugomi ir tyrinėjami sudužę NSO ir net patys ateiviai.
1994 metais Pentagonui pagaliau pripažinus 51-osios zonos egzistavimą, kai kurie CŽV veteranai pagaliau galėjo nusikratyti duotų slaptumo įžadų ir bent truputį praskleisti paslapties šydą. Paaiškėjo, kad pagrindinė 51-oios zonos paskirtis buvo lėktuvų išbandymas. Čia išbandyti ir garsiausi lėktuvai–šnipai U-2, SR-71 Blackbird, naikintuvas F-117 Nighthawk. Nors šių bandymų detalės jau seniai paviešintos, 51-osios zonos veikla ir šiandien yra itin slapta. Tai greičiausiai lemia faktas, kad ir šiandien čia atliekami slapti lėktuvų ir ginklų sistemų bandymai.
Visgi galime ir toliau apsimetinėti bei pasakoti apie šioje teritorijoje laikomus ateivių kūnus, panašius į rodomus populiariame filme „Nepriklausomybės diena“, bei jų lėktuvus. Juk taip daug smagiau gyventi.
4. NSO Sovietų Sąjungoje. 1967 metais Sovietų Sąjungos astronomas paragino visus pasaulio mokslininkus bendromis jėgomis nustatyti NSO prigimtį. Mokslininkas Feliksas Zigelis taip tikėjo skraidančių lėkščių egzistavimu, kad sykį pasakė: „Deja, tam tikri mokslininkai tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Jungtinėse Valstijose, neigia problemos egzistavimą vietoj to, kad padėtų ją išspręsti“.
Mokslininko susirūpinimą neatpažintais dangaus objektais iššaukė maždaug 200 pranešimų apie pastebėtus „švytinčius oranžinės spalvos pusmėnulius“, kurių paviršius „tik truputį labiau prislopęs nei mėnulio“. O taip pat ir pasakojimai, esą šie neatpažinti objektai „išmeta lėktuvus, kartais su kibirkštimis“. Visi šie pasakojimai 1978 metais galiausiai įtikino ir Sovietų Sąjungos lyderius įgalioti atlikti tyrimą. Analizės tikslas – ištirti antgamtinį fenomeną. Teigiama, kad atlikto tyrimo dokumentai atskleidžia, jog Sovietų valdžia rimtai žiūrėjo į galimą ateivių invaziją.
5. Lochneso pabaisa. 1934 metais škotų gydytojas pareišė matęs pabaisą giliame Škotijos Lochneso ežere. Pagriebęs fotoaparatą jis užfiksavo vaizdą, nuo to laiko žinomą kaip „chirurgo nuotrauka“ – vieną iš vaizdų, tapusių 20 amžiaus ikona. Nuotraukoje matyti kaip tamsi, pleziozaurą primenanti figūra su ilgu, išlenktu kaklu, plaukia ežere.
Šios nuotraukos užteko žmonėms „išjudinti“. Iki šiol pranešta apie tūkstančius atvejų, kai žmonės tikino esą matę ežere plaukiojančią pabaisą. Nors šie žmonių teiginiai kritikų griežtai atmetami remiantis keliais pagrindiniais argumentais: ežeras negalėtų išlaikyti tokio dydžio gyvūno vien dėl maisto trūkumo; jis per šaltas šaltakraujam gyvūnui; jei tai išties oru kvėpuojantis pleziozauras, jis turėtų nuolat iškilti į vandens paviršių ir todėl jau seniai būtų buvęs užfiksuotas patikimomis priemonėmis, su tuo sutinka ne visi Škotijos valdžios atstovai. Antai neseniai paviešintuose dokumentuose užfikuosta, kaip buvęs Škotijos policijos vadovas Williamas Fraseris teigia: „Tai, kad kažkokia keista būtybė gyvena Locheneso ežere, neabejotina. Tačiau tai, ar policija turi kokios nors galios apsaugoti ją, labai abejotina“. Nors škotų policija kol kas nepatvirtino Nesės egzistavimo, šie paviešinti faktai suteikia viltį Lochneso pabaisos egzistavimu tikintiem žmonėms.
Skirtingų šalių valdžios po devyniais užraktais paslėpusios laiko ne tik karines paslaptis. Dalis ilgai slepiamos informacijos, pasirodo, kartais gali priversti suklusti ir nusijuokti, mat slepiami faktai yra daug labiau juokingi nei trikdantys.
6. JAV planas nužudyti Fidelį Castro. Tai, kad norėdamos atsikratyti gyvenimą gadinančio Kubos diktatoriaus F.Castro Jungtinės Valstijos buvo sumąsčiusios daugybę šyptelėti priverčiančių scenarijų, jau seniai ne paslaptis. Skaičiuojama, kad vien 1960–1965 metais buvo sukurti aštuoni tokie scenarijai. Pasak 1967 metais paruoštos ir po 36 metų išslaptintos ataskaitos, CŽV šiam tikslui pasiekti buvo numačiusi įvairiausių būdų: cigarus, užterštą orą, apnuodytas tabletes, grybelį, nuodų švirkštą. Jungtinių Valstijų slaptosios tarnybos darbuotojai net buvo sumąstę, kaip pakenkti diktatoriaus įvaizdžiui jo nenužudant. Buvo sumanyta į F.Castro batus pripilti talio druskų. Tikėtasi, kad dėl to diktatoriui nuslinks barzda.
Tačiau viena iš CŽV idėjų pranoksta visas kitas. Tai planas nužudyti F.Castro su jūrų kriaukle. Kubos diktatorius buvo nardymo fanatikas tad JAV žvalgybos agentams gimė idėja toje vietoje, kurioje F.Castro dažnai nardydavo, padėti ypač gražią jūrų kriauklę. Agentai tikėjosi, kad diktatorius neatsispirs jos išskirtinumui ir norės ją paimti. O tai padarius… Bum! – bus detonuotas sprogmuo. Tuometis CŽV Kubos operacijų departamento vadovas Desmondas Fitzgeraldas buvo taip užsidegęs įgyvendinti šią idėją, kad net nusipirko dvi knygas apie Karibų jūros moliuskus. Tačiau vėliau detalizavus šį planą nutarta kad jis nepraktiškas.
7. Julios Child žvalgyba. 2008 metų rupgjūtį Jungtinių Valstijų nacionalinis archyvas paviešino dešimtis tūkstančių puslapių informacijos apie CŽV pirmtakės Strateginių tyrimų valdybos darbuotojus. Paaiškėjo, kad tarp buvusių slaptosios tarnybos agentų – Julia McWilliams, būsimosi Julia Child.
Pasak 1967 metais paruoštos ir po 36 metų išslaptintos ataskaitos, CŽV šiam tikslui pasiekti buvo numačiusi įvairiausių būdų: cigarus, užterštą orą, apnuodytas tabletes, grybelį, nuodų švirkštą.
J.Child visiems daug geriau pažįstama kaip garsi Amerikos virėja, rašytoja ir televizijos laidų vedėja, supažindinusi amerikiečius su prancūzų virtuve. Nors teigiama, kad šios moters darbas slaptojoje tarnyboje nebuvo paslaptis, išslaptinus dokumentus daug daugiau žmonių sužinojo apie garsios virėjos tarnybą Antrajame pasauliniame kare.
8. Terminalo „Grand Central“ slaptieji kambariai. Kiekvieną dieną Niujorko terminale „Grand Central“ prasilenkia šimtai tūkstančių žmonių. Dar daugiau jų valgo šios stoties restoranuose ir gurkšnoja kokteilius jos baruose. Tačiau „Grand Central“ terminale esančius du slaptus kambarius matė vos keletas žmonių.
Devintame aukšte po žeme čia įrengtas bunkeris M-42. Teigiama, kad per Antrąjį pasaulinį karą šį bunkerį saugojo sargai, kuriems buvo duotas nurodymas nušauti visus įtartinus asmenis, mat buvo baimintasi sabotažo – stoties traukiniai buvo naudojami šalies kariams išvežti iš Niujorko ir parvežti atgal į šį miestą.
„Grand Central“ yra ir bėgiai Nr. 61. Jie buvo įrengti turtingiems keliautojams, atvykstantiems privačiais traukiniais. Čia buvo įrengtas ir krovininis liftas, leidęs pakilti tiesiai į viešbučio „Waldorf–Astoria“ garažą. Dažniausiai šiais bėgiais naudodavosi prezidentas Delano Rooseveltas, dėl poliomielito vaikščiojęs su ortopediniais įtaisais ant kojų, ramentais ar invalido vežimėlyje ir nenorėjęs to atskleisti visuomenei. Privačiame D.Roosevelto traukinyje buvo įrengta speciali vieta jo „Pierce-Arrow“ limuzinui. Taigi iš savo namų Niujorke D.Rooseveltas būdavo nuvežamas į Manhataną, traukinyje įsėsdavo į savo limuziną, juo įvažiuodavo į krovininį liftą ir pakildavo tiesiai į viešbučio garažą. Slaptas įėjimas leisdavo JAV prezidentui paslėpti nuo visuomenės savo negalėjimą vaikščioti.
9. Johno Lennono klausymasis. J.Lennonas, be abejonės, buvo ryški asmenybė. Buvęs grupės „The Beatles“ narys protestavo prieš karą, pasisakė už taiką ir vieną sykį parašė dainą pavadinimu „Aš esu jūrų vėplys“. Nenuostabu, kad FTB prieš 1972 metų Nacionalinę respublikonų konvenciją įrašė J.Lennoną į stebimų žmonių sąrašą (pareigūnai baiminosi, kad atlikėjas sutrikdys šią konvenciją), sustabdė jo vizos galiojimą ir pradėjo deportacijos procedūrą. Per 1972 metų prezidento rinkimus FTB stebėjo J.Lennono pasirodymus per televiziją ir koncertus. J.Lennonas nedarė nieko įtartino, taigi FTB baigė savo tyrimą praėjus mėnesiui po prezidento Richardo Nixono perrinkimo.
Po J.Lennono nužudymo 1980-aisiais, istorikas Jonas Weineris 14 metų kovojo teisiniu būdu, norėdamas priversti FTB paviešinti surinktą informaciją apie J.Lennoną. Galiausiai istorikas laimėjo. Visi atradimai užfiksuoti 2006 metų dokumentiniame filme „JAV prieš Johną“.
10. Grigorijaus Potiomkino kaimai. G.Potiomkinas buvo 18 amžiaus generolas fedmaršalas, Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis. Pasakojama, esą 1783 metais surengęs Jakaterinai II kelionę į užimtą kraštą, jis taip norėjo sužavėti ir pakelti nuotaiką imperatorienei, kad kelionės maršrute įkūrė butaforinių kaimų. Pastatė muliažų, o prie jų – išsipuošusių baudžiauninkų, kurie linksmai sveikino pravažiuojančią Rusijos imperatorienę. Taip atsirado terminas „Potiomkino kaimai“, sakomas, kai norima pabrėžti apgaulę.
Naujais istoriniais darbais įrodyta, kad šis pasakojimas iš dalies yra klaidinantis, tačiau legenda apie „Potiomkino kaimus“ prigijo visame pasaulyje.
