Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Sachara visada buvo praktiškai netinkama žmonėms gyventi. Paslaptingų formų uolos, išraizgytos vėjo padarytų kiaurymių tinklu, kažkiek primena senovinių sargybos bokštų griuvėsius, tačiau tai tik iliuzija, sukelta mitų apie senovinius apleistus miestus ir juose paslėptas brangenybes, kuriuos pražudė dykuma.
Čia visiškai įmanoma filmuoti fantastinius filmus apie Marsą – vietiniai peizažai dažnai atrodo nežemiški. Tik visai neseniai paaiškėjo, kad prieš tūkstančius metų buvo tikras žemiškasis rojus, prarastas, deja, visiems laikams.

Garsiosios freskos ant uolų Tasilio Adžere (plynaukštė pietryčių Alžyre), kurias aptiko prancūzų mokslininkas Anri Lotas praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje, savo laiku tarp archeologų ir istorikų sukėlė tikrą …