2009-ais metais kino ekranuose pasirodė žymaus režisieriaus Roiando Emericho filmas apie pasaulio pabaigą “2012″. Nepaisant puikiu specialiųjų efektu, susidaro nuomonė, kad filmo kūrėjai nesugebėjo pamatyti kitokią, ne šabloninę gyvenimo mūsų planetoje pabaigą – žemės drebėjimai, gaisrai ir potvyniai. Tačiau galimi laukiamos apokalipsės scenarijai yra žymiai įvairesni, nei filmo kūrėjų ir režisierių fantazija sugebėjo sukurti.
Iš tiesų, majų indėnai 2012-ųjų metų gruodžio 21-ą dieną pavadino “paskutine diena”. Inkai šią datą vadina “Susitikimo su pačiu savimi diena”, o actekai – “Naujos rasės užgimimo diena”. Vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai – maoriai — tiki, kad šią dieną fizinis pasaulis turi susijungti su dvasių pasauliu, ir iki XX-o amžiaus vidurio atlikinėdavo ypatingus ritualus, simbolizuojančius šį sakralinį aktą. Hopi genties indėnų žyniai paskelbė, kad 2012-ais metais ateis Ketvirtojo pasaulio pabaiga, po kurios prasidės apsivalymo periodas, truksiantis 25 metus. Zulu genties gyventojai iki šių dienų išsaugojo padavimą apie tai, kad 2012-ais metais “pasaulis apvirs aukštyn kojom”. Būtent su 2012-ais metais baigiasi senovės egiptiečių ir čerokių genties indėnų kalendoriai. Dogonai tais metais laukia atvykstant legendinio kosminio laivo Nommo, iš kurio į Žemę nusileis Saulės dievai, kurie planetoje įtvirtins amžiną visuotinio teisingumo karalystę.
Daug įdomaus apie artėjančią pasaulio pabaigą galima sužinoti iš tradicinio hinduistų ir budistų tikėjimo – jame sakoma, kad 2012-ais metais baigsis Kali-juga amžius (nemokšiškumo ir degradacijos amžius) ir prasidės Aukso amžius. Žinoma XIX-o amžiaus ezoterikė ir Teosofinės bendrijos įkūrėja E.Blavatskaja savo laiškuose užsiminė apie taip vadinamos Brahmos Nakties atėjimą. Pagal hinduistų padavimus Brahmos Naktis, kaip ir Brahmos Diena, trunka 2 milijardus 160 milijonų metų. Brahmos Dienos metu vystosi materialusis pasaulis, gyvūnija. Kai ateina Brahmos Naktis, visas pasaulis sunaikinamas “ugnimi ir vandeniu”, kad po to per labai ilgą (žmonių požiūriu) laikotarpį vėl atgimtų.
Ties XIX-o ir XX-o amžių riba kai kurie teosofai ir budizmo mokymo pasekėjai iškėlė hipotezę, kad pirmuosius 2 su trupučiu milijardų metų mūsų planetoje kaip tik buvo Brahmos Naktis. Po to atėjo ilgai laukta Diena, Žemėje ėmė aktyviai vystytis ir evoliucionuoti organinės gyvybės formos. Mokslininkai teigia, kad mūsų planetos amžius yra maždaug 4-5 milijardai metų, todėl galima tvirtinti, kad Brahmos Nakties atėjimas jau artinasi.
Kali-juga amžiaus pabaigos teoriją savo veikaluose vystė žymus keliautojas ir dailininkas, filosofas ir Rytų tyrinėtojas N.Rerichas. Pasiremdamas taip vadinamos Baltosios Brolijos žiniomis, jis teigė, kad per visą Žemės planetos egzistavimo periodą joje gyveno penkios rasės: dvi nematerialios ir 3 materialios – lemūriečiai, atlantai ir žmonės. Būtent žmonių rasės atsiradimas pažymėjo Kali-juga epochos pradžią, o pati epocha, N.Rericho nuomone, turi baigtis XXI-o amžiaus pradžioje.
N.Rerichas savo veikaluose rašė, kad kiekviena Žemės epocha yra susijusi su mūsų planetos polių pasikeitimu ir greitu Žemės ašies pakrypimo pasikeitimu. Planeta tarsi nusimeta nuo savęs fizines ir dvasines “šiukšles”, kurias palieka žmonija. Būtent dėl šios priežastis išnyko senieji žemynai Lemūrija ir Atlantida, o kartu su jais ir legendinės civilizacijos.
Senovėje mūsų planetoje vykusios katastrofos atsispindi daugelyje tautų paplitusiame pasakojime apie Pasaulinį tvaną. Novosibirsko mokslininkas fizikas A.Suslovas tvirtina, kad tuo atveju, kai Žemės ašis staiga pakrypsta ir pasikeičia įprastinės gravitacinės jėgos, gali įvykti nenuspėjami tektoninių plokščių poslinkiai, Žemės plutos pakilimas vienoje vietoje ir nusileidimas kitoje, milžiniškų plyšių atsiradimas, per kuriuos iš planetos gelmių į paviršių gali išsiveržti ištirpusi magma. Dėl šių reiškinių išgaruos didžiulės vandens masės, o verdančio vandens srautai užlies didelę žemės paviršiaus dalį.
Planetos gravitacinių jėgų svyravimai gali pasiekti ir Mėnulį, kuris tokiu atveju labai pavojingai priartėtų prie mūsų planetos. Tai sukeltų daugiakilometrines cunamio bangas, kurios sunaikintų viską, kas gyva.
Apie kitą kosminę apokalipsės priežastį užsimena šumerai. Šios senovės tautos žyniai žinojo, kad Saulės planetoje yra 12 planetų, tarp kurių buvo ir paslaptingosios Tiamatas ir Nibiru. Šumerai tikėjo, kad jie į Žemę pateko iš Tiamato planetos. Po daugelio tūkstantmečių Tiamato planeta išnyko po susidūrimo su Nibiru planeta, kuri, savo ruožtu, po susidūrimo buvo išsviesta toli į Saulės sistemos pakraštį. XX-o amžiaus viduryje žymus astronomas ir istorikas Zacharijus Sitčinas iškėlė hipotezę, kad už tolimojo Plutono egzistuoja kažkokia paslaptinga planeta X, kuri ir gali būti legendinė Nibiru planeta. Mokslininkas atliko paskaičiavimus, pasiremdamas kruopščia legendų, artefaktų ir Artimųjų Rytų šalyse rastų užrašų analize.
Jie teigia, kad paslaptingoji planeta maždaug kas 3600 metų priartėja prie Žemės. Būtent 2012-ųjų metų pabaigoje ir laukiamas jos pavojingas suartėjimas su mūsų planeta.
Šiuolaikiniai Vakarų šalių astrofizikai vis dažniau kalba apie vieną, gana neįprastą galimą mūsų planetos katastrofos hipotezę. Kai kurie mokslininkai mano, kad 2012-ais metais mūsų galaktika turi praskrieti pro taip vadinamą “Visatos gravitacinę ašį”, arba, kaip apie ją rašoma kai kuriuose veikaluose – Pykčio ašį. Žemės planeta į Ašies veikimo zoną pateks apie 2012-ųjų metų vidurį, o pats didžiausias Ašies veikimo poveikis bus metų pabaigoje. Būtent šiuo metu, esant pačiam geriausiam įvykių scenarijui, galimi visuotiniai sutrikimai elektros perdavimo tinkluose, elektroninio ryšio ir komunikaciniuose tinkluose, masinis Žemės gyventojų sveikatos pablogėjimas. Yra tikimybė, kad spontaniškai kils gaisrai, laukiama gamtinių stichijų ir technologinių katastrofų.
Jei įvykiai klostysis pagal patį blogiausią scenarijų, tai dėl galingo kosminės energijos, sukoncentruotos gravitacinėje ašyje, smūgio mūsų planetoje išvyks visa gyvybė.
Kita šiuolaikinių Europos šalių kosmoso tyrinėtojų hipotezė skelbia, kad 2012-ųjų metų žiemos saulėgrįžos metu Saulė bus tam tikroje vietoje Paukščių Tako centro atžvilgiu. Dėl to Saulės energijos srautas, patenkantis į žemę, bus nutrauktas kelioms valandoms. Lieka tik spėlioti, kokias pasekmes tai gali atnešti.
Gvatemalos gyventojas Apolinarijus Pikstunas, skelbiantis esąs tiesioginiu indėnų majų genties senovės žiniuonių palikuoniu, 2009-ųjų metų vasarą žurnalistams pareiškė, kad 2012-ais metais nebus jokios apokalipsės. Jo nuomone, užrašai, atrasti praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje Meksikoje ir sukėlę tiek daug triukšmo, buvo mokslininkų neteisingai iššifruoti. Iš tiesų, juose kalbama apie epochinės svarbos įvykį, turintį įvykti 2012-ųjų metų gruodžio 21-ą dieną, kuriame svarbiausią vaidmenį atliks griovimo ir kūrimo dievas Bolon Jokte. Gvatemaliečio nuomone, būtent vakarietiška pasaulėžiūra, kurioje vyraujanti religija yra krikščionybė, skelbianti apie biblinę apokalipsę, ir tapo priežastimi to, kad ant rastų akmeninių lentelių iššifruota paskutinė data ir buvo paskelbta pasaulio pabaiga. Iš tikrųjų tą dieną įvyks kažkoks įvykis, kuris kardinaliai pakeis žmonių dvasinį pasaulį ir taps naujos šviesios eros pradžią.
Panašią nuomonę išreiškė ir Sibire gyvenanti aiškiaregė Irina Gornaja. Po bendravimo su kosmoso dvasiomis jai tapo žinoma apie tai, kad Aukščiausio proto jėgos ir toliau saugo mūsų civilizaciją. Iš tiesų, kažkoks baisus pavojus artėja link Žemės iš kosmoso gelmių, ir 2012-ais metais tik 2-ų šviesmečių atstumu nuo mūsų planetos įvyks Šviesos ir Tamsos jėgų susidūrimas. Tačiau Aukščiausio proto, valdančio visus pasaulinius dėsnius, galia tokia didelė, kad žmonijai nėra ko baimintis. Ji 2013-uosius metus turi pasitikti atsinaujinusi, su pasitikėjimu žvelgianti į savo šviesią ateitį.
