Tokius tiltus augina Šiaurės rytų indijoje, vienoje drėgniausių pasaulio vietų. Juo augina iš rubber tree – čia turbūt kaučiukmedis. Tada paima kokio kito medžio nukirstą dalį, išskobia vidų ir padaro vamzdį , ir su tokiais vamzdžiais nukreipinėja medžius, kur jiems augti. Kai medis pasiekia kitą upės pusę, jį nukreipia į žemę, kad jis suleistų šaknis. O po to belieka apdaila, kuri tiltą baigus atrodo taip:
Tokių tiltų užauginimas gali trukti nuo dešim iki penkiasdešim metų, tačiau jie, kadangi gyvi, yra labai tvirti. Be to, jie gana gerai laiko – yra manoma, kad kai kurie iš šių tiltų yra net senesni nei penki šimtai metų! O čia dar labai mandras dvigubas tiltas:
Japonijoj jie taip pat mėgo auginti, o ne statyti tiltus. Japonijoj yra vienu iš trijų slaptųjų slėnių vadinamas West lya slėnis. Jame yra daugybė tarpeklių ir visokių, kalnų ir perėjų bei upių, kurių be tiltų sunkiai pereisi. Be to ten gyveno daug banditų, karių ir visokių kitų veikėjų, kurie norėjo gerai gintis. Taip ten paplito ne mediniai, o kabantys gyvų vijoklių tiltai.
Iš pradžių vienus tvirčiausių pasaulyje Wisteria vijoklius užaugindavo iki labai didelio ilgio abiejose upės pusėse. Tada juos supindavo vieną su kitu, ir padarydavo labai sunkiai pereinamus, bet pereinamus gyvus tiltus. Dabartiniai jų turi turėklus, tačiau vis tiek sunkiai jais einama, o senesni buvo tikras iššūkis.
