Gamtoje galime išvysti daug nuostabių ir neįprastų reiškinių, bet kai kurie iš jų nutinka taip retai, kad gali nustebinti net visko mačiusiuosius.
Mėnulio vaivorykštė
Vaivorykštė atsiranda dažniausiai po lietaus, kai Saulė apšviečia atmosferoje esančius vandens lašelius.
Mėnulio vaivorykštė yra daug retesnis reiškinys, kuris pasirodo tik naktį, Mėnuliui priartėjus prie horizonto pilnaties metu. Viena populiariausių vietų, kur galite pamatyti Mėnulio vaivorykštę – Kumberlando kriokliai Kentukyje.
Miražas
Kitas optinis gamtos reiškinys yra miražas. Jis atsiranda, kai skirtingo tankio oro sluoksnių riboje lūžus šviesai, matome kitoje vietoje esantį vaizdą. Kai spindulys pasiekia žiūrėtojo akį, smegenys interpretuoja vaizdą kaip atėjusį tobulai tiesia linija, kaip yra įprasta, nors iš tikro spindulio kelias į akį buvo išlinkęs. Dėl šios priežasties, jei šviesos spindulys ateina iš dangaus, ant žemės matomas dangaus atspindys. Šį vaizdą žiūrėtojas gali neteisingai interpretuoti kaip dangų atspindinčio vandens vaizdą, nes tai yra dažniau pasitaikantis ir smegenims suprantamesnis atvejis.
Halas
Panašiai kaip vaivorykštė, halas (Saulės lankas) atsiranda Saulės spinduliams perėjus per šešiakampius ledo kristalus, pakibusius ore. Aureolės taip pat gali susiformuoti aplink Mėnulį ir kitus ryškius dangaus kūnus, pavyzdžiui, Venerą.
Veneros juosta
Veneros juosta yra rausva dangaus atraiža, apjuosianti visą dangaus skliautą, net ir priešingą Saulei pakraštį. Ji gali būti matoma bet kurioje mūsų planetos vietoje. Paprastai dangus virš mūsų galvų būna žydras, kadangi taip šviesos spindulius laužia Žemės atmosfera. Tačiau Veneros juosta atsiranda iš saulėlydžio ar saulėtekio metu nuraudusios, atmosferą perskrodusios Saulės šviesos.
Sidabriškieji debesys
Sidabriškieji debesys, tai naktį švytintys debesys, dažniausiai stebimi platumose tarp 50º ir 70º į Pietus ir Šiaurę nuo pusiaujo. Jie susiformuoja aukštutinėje mezosferos dalyje, apie 80 km aukštyje jai pereinant į termosferą, vadinamoje mezopauzėje. Ši mezosferos dalis pasižymi itin žema temperatūra (apie -100º C). Mezopauzėje taip pat itin mažas slėgis (1,4 Pa). Šių sąlygų nepakanka, kad vyktų vandens garų kondensacija, bet vasarą mezopauzės temperatūra nukrenta iki -120º C ir tada susidaro ledo gabaliukai. Šių debesų reiškinys iki šiol dar nėra visiškai paaiškintas.
Poliarinė pašvaistė
Poliarinė pašvaistė yra poliariniams regionams (Šiaures arba Pietų) būdingas Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas planetose, turinčias magnetosferas. Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Dieną poliarinės pašvaistes nesimato, nes ją užgožia Saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.
Spalvotas Mėnulis
Dėl tam tikrų atmosferos reiškinių Mėnulis kartais gali atrodyti mėlynos, oranžinės, raudonos ar kitos spalvos. Mėnulio spalva taip pat gali pasikeisti dėl dūmų, dulkių, bei užtemimo.
Mammatus debesys
Mammatus (dar kartais sutinkamas pavadinimas – mammatocumulus) yra meteorologinis terminas, apibūdinantis kamuoliukų mozaiką primenančią debesų apačią. Šis audros debesų porūšis labiausiai paplitęs JAV ir dažniausiai laikomas ypač stipraus vėjo ar netgi uragano pranašu. Jie susiformuoja dažniausiai šiltaisiais metų mėnesiais ir geografiniu požiūriu būdingesni šilto jūrinio klimato regionams. Mammatus formuojasi nestabilioje atmosferos aplinkoje, dėl to lakūnams primygtinai rekomenduojama vengti tokio tipo debesų darinių. Kol kas dar nėra visiškai aišku, kaip jie susiformuoja.
Šventojo Elmo ugnis
Švento Elmo ugnis tai švytinti plazma, pasirodanti ant audros metu įelektrintų vietų, tokių kaip laivų stiebai ar žaibolaidžiai. Ji pavadinta Šventojo Elmo, jūreivių globėjo, garbei.
Čia galite pamatyti Šventojo Elmo ugnį lektuvo pilotų kabinoje virš Indijos vandenyno:
Ugnies tornadas
Ugnies tornadai, dar žinomi kaip „ugnies sūkuriai“, yra retas reiškinys, kuriam atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Susiformuoja liepsnų ir karšto oro stulpas, kuris „elgiasi“ panašiai, kaip tikras tornadas. Dažniausiai taip atsitinka per miškų gaisrus ir tokie stulpai būna nuo 10 iki 15 metrų aukščio, tačiau užregistruota ir pusantro kilometro aukščio ugnies tornadų. Daugiausiai aukų pareikalavo 1923 metais Japonijoje per žemės drebėjimą susiformavęs liepsnų tornadas, per 15 minučių nusinešęs 38 tūkst. gyvybių.
Gaisrų debesys
Kitas su karščiu susijęs reiškinys – gaisrų debesys. Jie atsiranda intensyviai šylant orui nuo žemės paviršiaus. Pagrindinės jų atsiradimo priežastys yra ugnikalniai, miškų gaisrai ir branduoliniai sprogimai.
Šviesos stulpas
Šis retas reiškinys vyksta, kai ledo kristalai, krisdami žemyn, išsidėsto horizontaliai ir tarsi veidrodis atspindi šviesą.
Deimantinės dulkės
Deimantinės dulkės – mažyčių ledo kristalų debesis. Jas dažniausiai galime pamatyti esant giedram dangui ir minusinei temperatūrai.
Fenomenalūs krituliai
Fenomenalūs krituliai yra retas meteorologinis reiškinys, kurio metu žuvys, varlės bei kiti sutvėrimai tiesiog krenta iš dangaus. Panašūs įvykiai buvo užregistruoti ne vienoje pasaulio vietoje. Pasak vienos hipotezės, tuos „pakeleivius“ su savimi pasiima stiprūs vėjai, keliaudami per vandenis ir kitas vietoves, tačiau ji niekada nebuvo moksliškai įrodyta.
Montažą, kaip šis procesas galėtų atrodyti nuo pradžios iki galo, galite pamatyti čia:
Virga
Virga – kritulių, išgaravusių, nepasiekus Žemės paviršiaus, juostos.
Žaliasis spindulys
Žaliasis spindulys – tai optinis reiškinys, kurį galime labai trumpai stebėti virš saulės jai tekant ir leidžiantis. Jis dažniausiai matomas plokščiame horizonte, pavyzdžiui, virš vandenyno, bet kartais žaliąjį spindulį galime pamatyti ir saulei leidžianti virš kalnų ar debesų viršūnių. Šio reiškinio priežastis yra šviesos lūžimas atmosferoje. Šviesa žemesniuose atmosferos sluoksniuose juda lėčiau, dėl didesnio oro tankio. Dėl to Saulės spinduliai šiek tiek išlinksta pagal Žemės linkį. Didesnio dažnio šviesa (žalia/mėlyna) išlinksta labiau nei mažesnio dažnio šviesa (raudona/oranžinė), todėl žalia/mėlyna šviesa iš aukštesnės Saulės dalies jai besileidžiant matoma ilgiau nei raudona.
Žalias spindulys dažniau matomas švariame ore, kai daugiau neišsisklaidžiusios Saulės šviesos pasiekia stebėtoją. Saulei tekant ar leidžiantis galime tikėtis ir mėlynojo spindulio, tačiau mėlyna spalva dažniausiai išsisklaido nepasiekusi mūsų akių.
Rytiniai garbės debesys
Rytiniai garbės debesys taip pat gana retas meteorologinis reiškinys, jie susidaro žemai (apie 100 – 200 metrų aukštyje) ir tik tam tikruose pasaulio kontinentuose (dažniausiai Australijoje). Jie yra priskiriami prie ritininių debesų ir turi daug panašių savybių, nors apie jų susiformavimą žinoma mažai.
Gravitacinės kalvos
Šiek tiek nuo kitų reiškinių besiskiriantis reiškinys yra gravitacinės kalvos. Tai yra kampuoto kelio išsitiesimas, kai automobiliai paslaptingai rieda kalno šlaitu į viršų. Tai paaiškinama aplinkiniu kraštovaizdžiu, kuris išsidėsto, sukurdamas iliuziją, jog kelias leidžiasi priešinga kryptimi. Gravitacinio kalno nuokalnė yra optinė iliuzija.
Vienas svarbiausių faktorių, sukuriančių tokią iliuziją yra užstotas horizontas. Be horizonto žmogui labai sunku nustatyti plokštumą, kadangi negalima atlikti patikimo palyginimo. Objektai, kurie paprastai atrodytu maždaug statmeni žemei (pavyzdžiui, medžiai) gali iš tikrųjų būti pakrypę, sukurdami optinę iliuziją.
Ledo apskritimai
Ledo apskritimai, tai natūralus gamtos reiškinys, kurį suformuoja povandeninės srovės. Jį galima pamatyti tik neįprastai šaltose vietovėse.
Kamuolinis žaibas
Kamuolinis žaibas yra labai retas fizikinis reiškinys – švytintis 10-30 cm skersmens kamuolys. Kamuoliniai žaibai yra labai menkai ištirti, kadangi matomi retai. Tikslios atsiradimo priežastys nėra žinomos, pasiūlytos tik kelios hipotezės. Mokslininkams dar niekada nepavyko laboratorijoje sukurti dirbtinio kamuolinio žaibo. Manoma, kad kamuolinis žaibas susidaro perkūnijos metu po žaibo išlydžio (nors gali būti ir audros pradžioje ar pabaigoje) ir „klajoja“ oru. Teigiama, kad jis gali patekti į pastatą per visai mažą angą – orlaidę, dūmtraukį, net rakto skylutę. Kamuolinis žaibas savo kelyje sutikęs kliūtį gali netikėtai sprogti. Patariama pamačius tokį žaibą nebėgti, nebandyti jo liesti, nesiartinti, kad neįvyktų sprogimas. Teigiama, kad po tokio žaibo lieka aštrus sieros kvapas.
Blyksniai
Blyksniai (angl. sprites) yra neseniai atrastas gamtos reiškinys, todėl dar nėra prieita prie bendros nuomonės, kuri paaiškintų jų prigimtį. Jie priklauso reiškiniams, vadinamiems trumpalaikiais šviesos reginiais (angl. transient luminous events), vykstantiems dėl elektros iškrovų atmosferoje. Didžioji dalis blyksnių įvyksta maždaug 70 km aukštyje. Dažnai jie primena milžiniškas elektrines medūzas. Šis reiškinys trunka vos kelias milisekundes ir yra sunkiai užregistruojamas, todėl yra labai nedaug vaizdinės medžiagos, kurioje jie būtų užfiksuoti.
