Tai ko nežinojote apie pinigus

Pinigai – bene niekšiškiausias žmonijos išradimas. Bet apie tai, kaip viskas klojosi, pakalbėti verta.

Maždaug 3000–2000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje atsirado pirmieji bankai. Jų vaidmenį atliko šventyklos ir vietinių valdytojų dvarai, teikiantys patikimo prekių saugojimo paslaugas.

Maždaug 2250 m. pr. Kr. Kapadokijos (dabar Turkijos teritorija) valdytojai pirmą kartą garantavo sidabro lydinių, atlikusių pinigų funkciją, kokybę ir svorį.

Maždaug 1200 m. pr. Kr. atsirado kinų hieroglifas „pinigai“, kuriuo žymėdavo kriaukleles, atlikusias universalios mokėjimo priemonės vaidmenį. Kai kuriuose Azijos regionuose taip buvo iki XX a. vidurio.

Maždaug 1000–500 m. pr. Kr. Kinijoje atsirado pinigų prototipai: kastuvo ar peilio formos metalo liejiniai, kurie anksčiau buvo naudojami kaip mainų priemonė.

Maždaug 640–630 m. pr. Kr. Lydijoje (dabartinės Turkijos teritorija) pirmą kartą išrasti pinigai šiuolaikine šio žodžio prasme. Tai buvo apskritos monetos, pagamintos iš aukso ir sidabro lydinio.

Maždaug 600 m. pr. Kr. pirmas patikimas liudijimas apie bankų operacijų, panašių į šiuolaikines, egzistavimą. Pasakojama apie bankininką, turėjusį kontorų tinklą įvairiuose Graikijos ir Jonijos miestuose. Jis naudojo atsiskaitymų negrynaisiais sistemą – pirkliai ir keliautojai perveždavo ne pinigus, o banko raštelius.

Maždaug tuo pat metu Kinijoje buvo pradėtos gaminti monetos iš metalo. Iki tol pinigai buvo gaminami tik iš brangiųjų metalų ir jų vertė faktiškai prilygo panaudotų medžiagų vertei. Kinijoje pinigų gamybai pirmąkart pradėtos naudoti pigesnės medžiagas ir įvesta „nominalo“ samprata.

Maždaug 500 m. p. Kr. graikų autoriai aprašo Spartos įstatymų leidėjo Likurgo reformas. Likurgas pirmą kartą pasaulyje pabandė laikytis finansinės izoliacijos politikos. Jis uždraudė naudoti auksines ir sidabrines monetas, kad apribotų kitų šalių prekiautojų prabangos daiktais veiklą. Spartos pinigai specialiai buvo gaminami dideli ir sunkūs, tad norint pervežti net nelabai dideles sumas prireikdavo vežimo su pakinkytu arkliu. Šie pinigai nebuvo konvertuojami – jų kaip mokėjimo priemonės niekur, išskyrus Spartą, nepriimdavo.

910 metai. Kinijoje buvo pradėtas masinis popierinių pinigų leidimas.

1156 metai. Pirmasis oficialus kontraktas dėl valiutų mainų kurso. Genujos pirkliai jį sudarė su Bizantija. Keitėjai, kurių specializacija buvo skirtingų valstybių pinigų keitimas, veikė visame pasaulyje daugiau kaip 1600 metų.

1440 metai. Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo presą, kuris buvo skirtas knygoms spausdinti. Tačiau greitai buvo pasiūlyta juo spausdinti popierinius pinigus – taip jų gamyba tapo greitesnė ir pigesnė.

1649 metai. Anglijos, Prancūzijos ir Olandijos bankai pradėjo leisti čekius (dabartine šios sąvokos prasme).

1661 metai. Sukurtas pirmasis valstybinis centrinis bankas pasaulyje – Švedijos bankas. Centrinio banko, kontroliuojančio bankų operacijas šalyje ir atsakingo už nacionalinės valiutos gamybą bei būseną, idėja buvo revoliucinė ir ne taip greitai įsitvirtino pasaulyje. Pavyzdžiui, centrinis bankas Prancūzijoje atsirado tik po 140 metų. Rusijos imperijos valstybinis bankas buvo įkurtas 1860 metais. JAV federalinė rezervinė sistema „Federal Reserve System“, atliekanti centrinio banko funkcijas, buvo sukurta 1913 metais. Iki to laiko daugelis amerikiečių bankų savarankiškai leisdavo dolerių banknotus, kurie vienas nuo kito gerokai skyrėsi dydžiu ir dizainu.

1705 metai. Publikuota pirmoji knyga „Pinigai ir prekyba. Pasiūlymas dėl liaudies aprūpinimo pinigais“ („Money and Trade Considered: With a Proposal for Supplying the Nation with Money“), skirta monetarizmo teorijai. Jos autorius – škotas Johnas Law.

1837 metai. Išrandamas telegrafo aparatas, paskatinęs finansų sferoje pradėti revoliuciją. XVIII a. pabaigoje telegrafas tapo finansinių komunikacijų priemone. XX a. pradžioje maždaug 80 proc. pasaulio bankinių mokėjimų buvo atliekama telegrafu. 1914 m. Didžiojoje Britanijoje buvo maždaug 800 tūkstančių telegrafo aparatų, Vokietijoje – maždaug 1 milijonas 400 tūkstančių, JAV – 10 milijonų.

1944 metai. Tarptautinė konferencija Bretton Woodse (JAV). Dolerio kursas „pririšamas“ prie aukso kurso. Doleris tapo valiuta, kuria buvo grindžiama tarptautinė prekyba. Tuos metus sąlygiškai priimta laikyti šiuolaikinės globalizacijos proceso pradžia. Bretton Woodso konferencijoje taip pat buvo priimtas sprendimas dėl Tarptautinio valiutos fondo (International Monetary Fund), Pasaulio banko (World Bank) sukūrimo ir laisvos prekybos plėtros. Iš principo naujai verslo santykių ideologijai reikėjo naujų ir ypatingų piniginių operacijų.

1950 metai. Sukurta pirmoji kreditinė kortelė – „Diners Club“, kuri buvo skirta vakarienei, pietums ar pusryčiams restoranuose apmokėti. Po dvejų metų „Franklin National Bank“ išleido pirmąją banko kreditinę kortelę. Dabar vienam suaugusiam amerikiečiui tenka 10 plastikinių kortelių, jomis galima mokėti beveik visur.

1950–1960 metai. Bankai, panaudodami telekso ryšį, sukuria finansinės informacijos perdavimo tinklą.

1969 metai. Pirmas kompiuterių sujungimas į tinklą. Tinklo ARPANET – JAV gynybos ministerijos Pažangių mokslinių tyrimų ir projektų agentūros (Advanced Research and Projects Agency) – sukūrimo pradžia.

1971 metai. Atšauktas dolerio „pririšimas“ prie aukso. Bretton Woodso susitarimai beveik prarado galią.

1972 metai. Į finansų sferą ateina kompiuteriai. JAV pirmą kartą pasaulyje sukurtas centralizuotas elektroninis tinklas bankų čekių apskaitai.

1973 metai. 239 bankai iš 15 pasaulio šalių sukūrė Pasaulio tarpbankinės finansinės telekomunikacijos bendriją (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication – SWIFT). SWIFT sistema, pakeitusi teletaipą, tapo pirmąja tokio pobūdžio tarptautine sistema. 2002 m. jos vartotojais buvo daugiau kaip 7 600 organizacijų iš 198 pasaulio šalių, kurios per metus perdavė beveik 2 milijardus pranešimų.

1991 metai. Europos mokslinis centras CERN sukūrė visiems žinomą internetą – www (World Wide Web). Šis išradimas pirmiausia buvo padarytas norint keistis informacija tarp fizikų. 1992-aisiais internetu susidomėjo bankai, kurie pirmiausia ėmė kurti reklamines svetaines, o maždaug nuo 1996 metų – visavertį bankų pristatymą internete. Apskaičiuota, kad vienos banko operacijos, atliktos internete, vertė yra 90 proc. pigesnė už analogišką operaciją, atliktą tradicinėje banko įstaigoje.

1993 metai. Išrasti „skaitmeniniai pinigai“ – „DigiCash“. Šios technologijos pagrindu kiek vėliau buvo sukurtos „smart“ kortelės – kortelės su kompiuteriniu lustu, ant kurio užrašoma informacija apie pinigų kiekį sąskaitoje. Kortelę įsigyjantis asmuo gali ją pirkti, pavyzdžiui, iš anksto ir naudoti kaip paprastus pinigus (turima omenyje, kad informaciją nuskaitantys įrenginiai įtaisyti visur, kur tik gali tekti mokėti), o vėliau arba papildyti sąskaitą, arba paprasčiausiai kortelę išmesti. Olimpiados Atlantoje metu (1996 m.) buvo parduota daugiau kaip 300 tūkstančių „smart“ kortelių. Japonijoje tais pačiais metais prie „smart“ kortelių buvo pritaikyti visi telefono aparatai.

1995 metai. Didžiojo lūžio metai. Skaitmeninių pinigų pergalė prieš popierinius. 1995 m. 90 proc. visų JAV banko mokėjimų buvo atliekama elektronine forma: „National Automated Clearing House Association“ apskaičiavimais, 3 trilijonai transakcijų buvo atlikta elektronine forma, 1 trilijonas – čekiais ir tik 0,2 trilijono – grynaisiais pinigais.

1998 metai. JAV sukurta „PayPal“ sistema, leidžianti kompiuterių vartotojams vienas kitam pinigus persiųsti elektroniniu paštu. Europoje sukurta „PhonePaid“ sistema, leidžianti transakcijas atlikti mobiliaisiais telefonais. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje buvo sukurta daugybė „internetas-pinigai“ sistemų: „Clickshare“, „The Internet Dollar“, „Internet Cash“, „NetCheque“ ir kt.

2002 metai. Pirmą kartą Europos valstybėse įvesta bendra valiuta – euras. Atsiskaityti negrynaisiais euras naudotas nuo 1999 m.

2003 metai. Robertas Mandelas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas, teigė, kad jau 2040 m. pasaulis gali atsidurti ties vienos valiutos sukūrimo slenksčiu. Tokios valiutos pagrindu gali tapti JAV, Europos Sąjungos ir Japonijos piniginiai vienetai. Mandelas hipotetinę valiutą pavadino „dey“ (doleris, euras, jena).