Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Sachara visada buvo praktiškai netinkama žmonėms gyventi. Paslaptingų formų uolos, išraizgytos vėjo padarytų kiaurymių tinklu, kažkiek primena senovinių sargybos bokštų griuvėsius, tačiau tai tik iliuzija, sukelta mitų apie senovinius apleistus miestus ir juose paslėptas brangenybes, kuriuos pražudė dykuma.
Čia visiškai įmanoma filmuoti fantastinius filmus apie Marsą – vietiniai peizažai dažnai atrodo nežemiški. Tik visai neseniai paaiškėjo, kad prieš tūkstančius metų buvo tikras žemiškasis rojus, prarastas, deja, visiems laikams.
Garsiosios freskos ant uolų Tasilio Adžere (plynaukštė pietryčių Alžyre), kurias aptiko prancūzų mokslininkas Anri Lotas praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje, savo laiku tarp archeologų ir istorikų sukėlė tikrą sensaciją. Šie piešiniai tapo įrodymu, kad Sacharos dykuma kažkada buvo labiausiai klestinti vieta mūsų planetoje.
Senovės dailininkai savo kūriniuose atvaizdavo antilopes, žirafas, dramblius, stručius ir netgi tokius vandens procedūrų mėgėjus, kaip begemotus. Manoma, kad seniausi piešiniai ant uolų Sacharoje buvo nupiešti maždaug 10 tūkstančių metų prieš mūsų erą. O pradedant 6 tūkstančiais metų pr.m.e, ši derlinga žemė ėmė greitai virsti tuo, kuo yra dabar.
Kažkada Sacharoje buvo vandens, labai daug vandens. 1999 m. kovo mėnesį Berlyno universiteto geografas Hansas Joachimas Pačūras pietvakarių Libijoje esančioje dykumos dalyje aptiko krokodilų, begemotų, dramblių ir antilopių kaulus, bei nuosėdas, kurios charakteringos ežerams. O prieš keletą metų mokslininkas šiaurinėje Sudano dalyje aptiko ežero, kuris tolimoje praeityje savo dydžiu prilygo dabartiniam Erio ežerui, pėdsakus. Taip pat pavyko aptikti ir išdžiūvusių upių vagų. Kažkada šios upės nešė savo vandenis į rytus ir patekdavo į Nilą. Šios upės buvo išraižiusios šimtus kilometrų vietovės, kuri dabar yra negyvenama dykuma. Kai kurios upės prasidėjo Tibesčio kalnyne ir tekėjo per patį dabartinės Sacharos vidurį.
Prie šių dabar išnykusių upių prieš 8-10 tūkstančių metų vaikščiojo žirafos, o begemotai mėgavosi pakrantės purvu. Gyveni Sacharoje ir žmonės. Jie buvo piemenys ir gyvulių augintojai, medžiotojai ir žvejai, netgi įkūrė stacionarias gyvenvietes bei augino tokias maistines kultūras, kaip sorgai ir soros. Pačūras mano, kad Sachara kažkada buvo tiesiog pažadėtąja žeme. “Šiame regione žmonės nejuto jokio priešiško supančios aplinkos poveikio, – kalba mokslininkas. – Tai užtikrino palankias sąlygas žmogaus vystymuisi”.
Sacharos gyventojai piešė ant uolų ir kalinėjo akmenyse vaizdelius iš savo gyvenimo – tokių radinių aptikta uolose į vakarus nuo Murzuko, Gil el Kebiro plynaukštėje Egipto pietvakariuose. Pirmykščiai dailininkai save vaizdavo medžioklėse, varančius gyvulių bandas, besimaudančius upėje ir netgi dalyvaujančius vaišėse. Tačiau po to klimatas ėmė keistis, ir tai prasidėjo maždaug prieš 8 tūkstančius metų. Per keletą šimtmečių klestintis regionas, dydžiu prilygstantis JAV, tavo viena iš sausiausių vietų Žemėje. Sacharos gyventojams teko palikti savo gyvenamąsias vietas. Dalis gyventojų patraukė į pietus, o dauguma iškeliavo į rytus į Nilo slėnį, link artimiausio vandens šaltinio.
Per pastaruosius dvejus dešimtmečius archeologai ne kartą atliko kasinėjimus Sacharoje, ypač dažnai tai darė Egipto teritorijoje. Nabtoje, 100 km į vakarus nuo Nilo, netoli sienos su Sudanu, Fredas Vendorfas ir Andžela Klos aptiko nedidelės gyvenvietės pėdsakus. Ši gyvenvietė ant ežero kranto buvo įkurta prieš 5-6 tūkstančių metų. Įdomu tai, kad šiame kaimelyje žmonės atlikinėjo gana neįprastus ritualus, pvz., čia buvo aptikta ritualiniai tikslais palaidotų karvių.
Taip pat vietiniai gyventojai nežinia kokiu tikslu į gyvenvietę pritempė smiltainio plokščių (kai kurios jų yra įspūdingo dydžio) ir jas sustatė ant ežero kranto. Mokslininkai galvoja, kad šie akmenys galėjo nurodyti pasaulio šalis arba nustatyti Saulės padėti lietaus sezono pradžioje. Bet kuriuo atveju, tokie stambūs ir daug jėgų reikalaujantys darbai rodo, kad tarp statybininkų egzistavo sava socialinė hierarchija, nes kažkas turėjo vadovauti visam “statybos procesui”.
Toliau į šiaurę, maždaug 190 km į vakarus nuo Nilo, Farafro oazės rajone darbavosi mokslininkų ekspedicija, kuriai vadovavo Romos universiteto mokslininkė Barbara Barich. Jiems pavyko aptikti kitos tų laikų gyvenvietės ant ežero kranto liekanas. Kažkada žmonės šioje vietoje augino avis, ožkas, ir, ko gero, stambius galvijus. Aptiktos didelės kiaušinių lukštų liekanos leidžia daryti išvadą, kad gyvenvietėje buvo įkurta ir stručių ferma. Namai buvo statomi ant akmeninių pamatų, juose buvo ugniavietės. Kaimelio gyventojai irgi augino sorgus ir soras, tačiau šioje veikloje jie aplenkė Nilo slėnio gyventojus, kurie tuo periodu užsiiminėjo tik medžiokle ir žvejyba.
Klos ir Barich mano, kad, gelbėdamiesi nuo dykumos spaudimo, būtent Sacharoje gyvenę žmonės galėjo į Nilo slėnį atnešti žemės ūkio veiklos ir socialinės hierarchijos užuomazgas ir taip padėti pamatus naujai Senovės Egipto civilizacijai atsirasti. Farafre Barich aptiko titnago peilių ir kitų ginklų, pagamintu stiliumi, kuris vėliau ėmė dominuoti visame Nilo slėnyje.
Pirmieji faraonai savo galybę pasiekė tik keletą šimtmečių po to, kai žmonės paliko Sacharą ir patraukė link Nilo. Visai galimas dalykas, kad garsiosios Egipto piramidės – tai įkūnijimas idėjų, jau realizuotų Nabtoje.
Potsdamo klimato poveikio tyrimo instituto darbuotojai klimatologas-teoretikas Martinas Klausenas ir jo studente Klaudija Kubacki savo laiku sukūrė kompiuterinę programą, kuri padėjo modeliuoti dykumos atsiradimo procesą. Kaip mano tyrėjai, tolimoje praeityje pasikeitė Žemės pasvirimas dėl kitų Saulės sistemos planetų poveikio. Dėl šios priežasties įvairiuose Žemės regionuose padaugėjo arba sumažėjo krentančios Saulės šviesos. Be to, dėl Saulės ir Mėnulio poveikio Žemė ėmė “svyruoti” – panašiai kaip besisukantis vilkelis. Dėl šių priežasčių maždaug prieš 17 tūkstančių metų ledynai ėmė trauktis iš dabartinės Kanados ir Eurazijos teritorijos.
“Sacharos astronautas”
Sudėtinga grandinėlė iš faktorių, susijusių su klimato pasikeitimu, kritulių kiekiu ir kitais parametrais, galiausiai sukėlė tai, kad Sacharos vietoje atsirado dykuma. Klausenas gana skeptiškai nusiteikęs kažkada vyravusios hipotezės, kad dėl dykumos atsiradimo kaltas miškų kirtimas ir gyvulių nuėstos pievos, atžvilgiu. Jis mano, kad Sacharos atsiradimas nesusijęs su žmonių veikla.
Baigdami sugrįžkime prie Tasilio Adžero piešinių, su kuriais susijusi dar viena Sacharos paslaptis. Štai ką apie juos XX-o amžiaus viduryje rašė žinomas rašytojas-fantastas Aleksandras Kazancevas: “Daugelyje ant uolų išlikusių piešinių pavaizduoti į žmonės panašūs sutvėrimai su skafandrais ir šalmais. Kartais ant šalmo nupieštos parabolinės antenos (prieš 6 tūkstančius metų!)…”
Ypač stebina didžiulė “Didžiojo marsiečių dievo”, kaip ją pavadino Anri Lotas, figūra. Ji labai panaši į būtybę su skafandru ir šalmu. Apie šį piešinį kalbama, ginčijamasi, manoma, kad jame pavaizduotas žynys, įsikūnijęs į kitą pavidalą. Tačiau kyla klausimas: į kieno pavidalą yra įsikūnijęs senovės žynys?
Šiais paslaptingais piešiniais remiasi dauguma šalininkų hipotezės, kad mūsų žemėje lankėsi ateiviai iš kosmoso. Yra ir kitokių hipotezių. Vieni tyrinėtojai teigia, kad piešiniuose ant uolos pavaizduoti šamanai transo būsenoje, į kurią save įveda įvairių haliucinogeninių medžiagų pagalba. Kiti mokslininkai teigia, kad tai yra įvairių ritualinių apeigų vaizdai, o ant nupieštų personažų galvų yra tušti išdžiovinti moliūgai (Anri Lotas šiuos paveikslus vadina “apskritagalviai žmonės”). Atrodo, kad Helovynas buvo pradėtas švęsti dar paleolito laikais…
Žinoma, galima sutikti su mokslininkais, kad “Didysis marsiečių dievas” – tai tik hiperbolizuotas Žemės gyventojo atvaizdas, tačiau šio “dievo” rūbai iš tiesų primena tikrą skafandrą: ant jo netgi matomos klostės. Įdomu tai, kad šį 6 m aukščio piešinį Anri Lotas aptiko giliame urve. Šis piešinys aiškiai buvo garbinamas, jis buvo paslėptas toliau nuo pašaliečių akių. Niekur kitur Sacharoje to nebuvo aptikta.
Jurijus Gagarinas, kuriam kažkada parodė “Didžiojo marsiečių dievo” paveikslą, šūktelėjo: “Juk tai kosmonautas!” Gal iš tiesų Sacharoje buvo išsilaipinę ateiviai iš kitų planetų?
